Giliųjų venų trombozė

Epidemiologija

Giliųjų venų trombozė - tai ūmus visiškas arba dalinis šių kraujagyslių užakimas, kai jų spindyje susidaro trombas.

Pati dažniausia yra kojų giliųjų venų trombozė. Jos komplikacijos - PLAUČIŲ ARTERI­JOS EMBOLIJA ir POTROMBOZINIS SINDROMAS - esti itin pavojingos gyvybei ir sveikatai.

Pažastinės  ir poraktinės venų trombozė, dar vadinama Pedžeto Šrioterio (Paget Schrotter) sindromu, pasitaiko daug rečiau. Jai atsiradus, plaučių arterijos embolija priklauso beveik kazuistikai, o potrombozinio sindromo tuomet niekada nebūna.

PLAUČIŲ ARTERIJOS EMBOLIJA įvyksta, kai iš giliųjų kojų venų arba apatinės tuščio­sios venos atitrūksta trombas ir patenka į plaučių arteriją. Kiekvienu giliųjų kojų venų trom­bozės atveju gali įvykti plaučių arterijos embolija. Jei nuo šios komplikacijos ligonis nemirš­ta, tai dažniausiai jo fizinė būklė dėl plautinės hipertenzijos labai pablogėja.

POTROMBOZINIS SINDROMAS po giliųjų venų trombozės atsiranda iškart arba paleng­va per keletą metų. Ištinusios kojos, trofinės opas, celiulitas labai riboja fizinę, neretai ir protinę žmogaus veiklą, sukelia sunkių socialinių pasekmių.

Problemos aktualumas

Giliųjų venų trombozė yra labai aktuali šiuolaikinės medicinos problema dėl šių prie­žasčių:

  1. Giliųjų venų trombozė yra dažna mirties ir invalidumo priežastis.
  2. Šios ligos „ekonominis smūgis" valstybės biudžetui yra milžiniškas.
  3. Ir mirštamumą, ir invalidumą galima sumažinti aiškinant gyventojams profilaktikos svar­bą, mokant gydytojus ir medicinos seseris.
  4. Profilaktikos priemonėmis galima sumažinti giliųjų venų trombozės ir jos komplikacijų dažnį nuo 5 iki 30 kartų.

Statistika


Europoje

Remiantis paskutiniaisiais statistikos duomenimis, galima pasakyti, kad Vakarų Euro­pos šalyse giliųjų venų trombozės dažnis yra 160 susirgimų 100 000 gyventojų per metus, o mirtinų plaučių arterijos ernbolijų būna 60 - 100 000 gyventojų.

Veninės kilmės trofinių opų turi 0,3% gyventojų. Jei čia priskaičiuosime ir tuos ligonius, kuriems opos yra užgydytos, tai trofinių opų dažnis išaugs iki 1%. Kitaip sakant, veninės kilmės trofinių opų turi apie 300 gyventojų iš 100 000.

Lietuvoje

Perskaičiavus iš Consesus Statement. Prevention of Venous Trombembolism. (1997) pateiktų duomenų, Lietuvoje statistiniai duomenys turėtų būti tokie:

apie 5000 giliųjų venų trombozės atvejų per metus,
apie 2500 mirtinų plaučių arterijos embolijų per metus,
apie 11000 - 12 000 ligonių, turinčių veninės kilmės trofinių opų.

Koks opų, susidarančių dėl giliųjų venų trombozės, santykis su opomis dėl paviršinių venų varikozės, statistika nepateikia.

Pastaba
Lietuvoje šie skaičiai turėtų būti didesni dėl:

  • nepilnavertės profilaktikos,
  • netinkamo gydymo antikoaguliantais, įvykus giliųjų venų trombozei.

Klinika


Pagrindiniai simptomai:

  1. Skausmas.
  2. Edema.
  3. Cianozė.

Ligoniui skauda, kai galūnė palpuojama venų projekcijoje. Blauzdos skausmas stiprėja einant ir stovint. Skausmas stovint yra labai svarbus simptomas, nes jis visai nebūdingas arterinės kraujotakos sutrikimui. Juosmenį skauda, kai esti apatinės tuščiosios venos klubo venų trombozė.

Galūnės edema - labai svarbus giliųjų venų trombozės požymis. Ji esti didžiausia tuomet, kai trombuojasi pakinklio, šlauninė ir blauzdos venos. Mažiau galūnė pabrinksta, kai trombas užkemša klubo venas, o periferija lieka nepažeista. Kai trombuojasi blauzdos raumenų venos, blauzda esti įtempta, nes tarp fascijų tvenkiasi skystis. Blauzdos kietumas palpuojant yra labai svarbus simptomas ir padeda diferencinei diagnostikai.

Labai būdinga melsvai pilka odos spalva (lividus). Šio simptomo jautrumas 80%, spe­cifiškumas 93%.

Homano simptomas būdingas šiek tiek mažiau nei pusei ligonių, kuriems yra giliųjų kojos venų trombozė. Tai tikrinama tokiu būdu: gulinčiam ligoniui atliekama pasyvi forsuota dorsalinė pėdos fleksija. Lenkiant pėdą, ligoniui skauda užpakalinius blauzdos raumenis.

Ambulatoriniam ligoniui simptomai visada būna ryškesni, negu tuomet, kai trombzė įvyksta gulinčiam ligoniui.

Besimptomė giliųjų venų trombozė
Trombozė gali būti ir be jokių simptomų. 15% ligonių plaučių arterijos embolija įvyksta, nesant giliųjų venų trombozės požymių.

Diagnostika. Tyrimo metodai

Simptomai gali būti labai menki, nežiūrint, kad venų trombozė masyvi ir apima net proksimalias venas (klubo ir šlaunine veną). Daugiau nei pusei ligonių, kuriems įvyko blauzdos venų trombozė, liga lieka išvis nediagnozuota.

Kojų giliųjų venų trombozę kartais nelengva atskirti nuo šių ligų:

  • rožės,
  • paviršinių venų uždegimo (tromboflebito),
  • limfinės kilmės pabrinkimo (limfedemos),
  • plyšusios Beikerio (Baker) cistos,
  • blauzdos raumenų uždegimo,
  • raumens plyšimo,
  • potrombozinio sindromo,
  • celiulito.

Tyrimo metodai

Iš daugelio įvairių tyrimo metodų tik venografija ir venų ultrasonografija pasirodė esą pakankamai tikslūs, diagnozuojant giliųjų venų trombozę simptominiams ligoniams. Venų ultrasonografija, atliekama dvigubo skenavimo aparatu, yra pirmojo pasirinkimo metodas. Diferencijuojant giliųjų venų trombozę, papildomas labai vertingas mėginys- tai d-dimerų nustatymas.  

Venografija

Ji atliekama įšvirkštus kontrastinės medžiagos į paviršinę veną nugariniame pėdos pa­viršiuje. Kontrastinė medžiaga teka giliosiomis venomis proksimalia kryptimi. Blauzdos, šlaunies ir dubens rentgeno nuotraukos parodo giliųjų venų prisipildymo defektus. Svarbu, kad venogramose matytųsi įtekėjimo į apatinę tuščiąją veną (v. cava inferior) vieta ir pati vena.

Atliekant venografiją. būtina laikytis techninių sąlygų:

  1. Kūno padėtis turi būti 45 laipsniai nuo horizontaliosios plokštumos.
  2. Kad geriau kontrastuotų pėdos venos, virš kulkšnių užveržiama varžčiu.
  3. Kad geriau kontrastuotų pakinklio venos, virš kelio sąnario užveržiama varžčiu
  4. Jeigu klubo venose blogai matosi viršutinė trombozės riba, kontrastinės medžiagos švirkščiama per kateterį, įkištą per rankos ar jungo venas į apatinę tuščiąją veną (v. cava inferior).
  5. Padarius rentgeno nuotraukas, ligonis guldomas horizontaliai, į veną per tą patį kateterį suleidžiama fiziologinio tirpalo. Ligoniui patariama judinti pėdą, kad iš venų greičiau išsiplautų kontrastinė medžiaga.

Venografiją esti patikimesnė, jei galima padaryti ir fleboskopiją. Tuomet galima pa­rinkti, kurių vietų rentgenogramas atlikti.

Venografija turi parodyti:

  • trombozės vietą,
  • viršutinę ir apatinę trombozės ribas,
  • trombozės „amžių",
  • prasidedančią kolateralinę kraujotaką.

Dvigubas skenavimas

Ultragarso daviklis pirmiausia uždedamas kirkšnyje ant bendrosios šlauninės venos. Toliau juo slenkama pagal šlauninę veną, ją išryškinant. Pakinklio duobėje išryškinama pakinklinė vena ir slenkama iki jos trišakumo (trifurkacijos). Pakinklinė vena švelniai spaudžiama davikliu ir aiškinamasi, ar jos spindis užsispaudžia, ar ne. Jei venos spindis, švelniai jį spaudžiant, neužsispaudžia, tuomet pakinklinės venos trombozė - neabejotina. Blauzdos venas išryškinti ir pamatyti (vizualizuoti), galima, tik turint patyrimo echoskopuoti venas. Pakinklinės venos dvigubas skenavimas yra mažiau jautrus ir specifinis, nei užakusių proksimalinių venų. Tačiau šis metodas gali būti patikimesnis - tai priklauso nuo tiriančiojo patirties ir skiriamosios ultragarso aparato galios.

Rizikos veiksniai


Bendrieji rizikos veiksniai:

Amžius daugiau nei 40-60 m.
Nutukimas
Piktybinis procesas
Anksčiau buvusi giliųjų veną trombozė ar plaučių arterijos embolija
Venų varikozė
Trombofilija
Anestezijos būdas*
Operacijos trukmė*
Nejudrumas prieš operaciją ir po operacijos
Hidratacijos lygis arba adekvatumas
Priešoperacinė hospitalizacija ilgesnė nei 5 d.
Trofinė blauzdos opa
Anksčiau buvę kraujo (daugiau kaip 500 g) perpylimai.

Kai kuriais atvejais, jei ligonis turi daugiau kaip 40 m., jo amžius jau yra rizikos veiksnys, pavyzdžiui, ligoniui, kuriam daroma ilgai trunkanti operacija sukėlus bendrąją nejautrą (narkozę). Amžius virš 60 m. yra rizikos faktorius visais atvejais.

Narkozė, trunkanti ilgiau nei 45 min., laikoma rizikos veiksniu. Kai operuojama naudo­jant regioninę nejautrą (spiralinę, epidurinę), giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos grėsmė esti daug mažesnė.

Operacija, ypač pilvo (intraabdominalinė), trunkanti ilgiau nei 45 min., yra rizikos veiks­nys. Trombozės pavojus labai padidėja, jeigu tokia operacija trunka daugiau nei 150 min.

Pavojingiausios chirurginės operacijos

Operacijos dėl nugaros smegenų traumos
(ir pati nugaros smegenų trauma) 75-80%
Kelio sąnario protezavimas
Kojos amputacija
Operacijos dėl šlaunikaulio lūžimo
Klubo sąnario protezavimas
Apatinės galūnės kaulų lūžimai
Prostatektomija. Pilvo operacijos
Ginekologinės operacijos
Inkstų transplantacija
Torakalinės (ne širdies) operacijos
Neurochirurginės operacijos
Atvira meniskektomija 20-25%  

Čia operacijos išvardintos nuo didžiausią pavojų keliančių nugaros smegenų operacijų (75-80%) mažėjančios rizikos seka. Iš visų minimų operacijų atvira meniskektomija tu mažiausią giliųjų venų trombozės riziką (20-25%). Iš ortopedinių operacijų pati pavojingiausia yra šlaunikaulio kaklelio osteosintezė, atliekama dėl jo lūžimo - tuomet rizika sudaro 50%.

Kontraceptiniai preparatai

Daugiau nei 50 mikrogramų estrogenų giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos grėsmę padidina 10 kartų.

Tačiau ir nuo 30 mikrogramų estrogenų rizika padidėja 3 kartus.

Pakaitinė hormonų terapija didina plaučių arterijos embolijos riziką 4 kartus.

Nėštumas

Giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos dažnis nėščiosioms:
13-50 GVT          100 000 prieš gimdymą

150   PAE            100 000 po gimdymo

 

Nėščiosios giliųjų venų trombozes ir plaučių arterijos embolijos rizikos veiksniai yra šie:

anksčiau buvę:

KOJŲ GILIŲJŲ VENŲ TROMBOZĖ IR PLAUČIŲ ARTERIJOS EMBOLIJA, (didelis rizikos veiksnys)

CEZARIO PJŪVIS,
NUTUKIMAS,
KAI GIMDO VYRESNĖS MOTERYS,
TROMBOFILIJA.

Giliųjų venų trombozę pagal klinikinius simptomus galima nustatyti tik 50% nėščiųjų, kadangi nėščiosioms labai būdinga besimptomė blauzdos venų trombozė. Todėl visoms nėščiosioms kojų venas reikėtų tirti ultragarsu (dvigubo skenavimo būdu).  

Terapinių ligonių rizikos veiksniai  

Apie 75% ligonių, mirštančių ligoninėse nuo plaučių arterijos embolijos, yra gydęsi dėl įvairių vidaus ligų. Tai daugiausia ligoniai, kuriems teko gulėti ilgesnį laiką nepasikeliant iš lovos. Vakarų Europos klinikose bendras mirštamumas yra apie 10%, o nuo plaučių arteri­jos embolijos ten miršta 1 iš 10 ligoninėse mirusių ligonių.

Ligoniai, ištikti smegenų infarkto, priklauso tai pačiai rizikos kategorijai kaip ir ligoniai po ortopedinių operacijų, kadangi abiejų šių grupių sergantieji ilgam prikaustyti prie patalo, jie esti vyresnio amžiaus. Ligoniai, ištikti miokardo infarkto, turintys širdies veiklos nepakanka­mumą, plaučių ir kvėpavimo takų infekciją arba reikalingi intensyvios slaugos dėl kitų ligų, priklauso vidutinės rizikos grupei, kur giliųjų venų trombozės tikimybė yra apie 25%.

Didelės rizikos grupei priskiriamos šios vidaus ligos:

miokardo infarktas + šokas,
insultas + ligonio amžius < 70 m.
trombofilija

Hematologiniai veiksniai

įgimta trombofilija

Giliųjų venų trombozė, įvykusi ligoniams, jaunesniems nei 40 m., 25% atvejų susijusi su įgimta trombofilija.

Įgimtai tiornbofilijai patvirtinti privalu padaryti:

APC-R, proteino S, proteino C, antitrombino III, disfibrinogenemijos mėginius, kraujo tyrimą (ir ištirti trombocitų skaičių).

Padidėjęs eritrocitų ir trombocitų skaičius - svarbus giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos rizikos veiksnys.

Profilaktika

PROFILAKTIKOS PRIEMONĖS SUMAŽINA GILIŲJŲ VENŲ TROMBOZĖS IR PLAU­ČIŲ ARTERIJOS TROMBEMBOLIJOS GRĖSMĘ NUO 5 IKI 30 KARTŲ.

Tuo pat matu profilaktikos priemonės smarkiai mažina potrombozinio sindromo, limfedemos ir tretinių opų atsiradimo pavojų.

Profilaktikos priemonés

•HEPARINAS (mažomis dozėmis),

•MAŽOS MOLEKULINĖS MASĖS HEPARINAS (MMMH),

•DEKSTRANAI,

•ANTIAGREGANTAI,

•MECHANOTERAPIJA,

•MIKROCIRKULIACIJĄ GERINANTYS VAISTAI

Heparinai

Heparinas ir mažos molekulinės masės heparinai (MMMH) yra veiksmingiausi ir svarbiausi vaistai, dabar vartojami kojų giliųjų venų trombozei ir plaučių arteri­jos embolijai gydyti bei jų profilaktikai.

Antikoaguliacinis heparino efektas susijęs su jo gebėjimu jungtis į kompleksą „heparinas-antitrombinas III (ATIII)-trombinas (IIa)" ir tokiu būdu blokuoti trombiną. Tiksliau sa­kant, šį kompleksą geba sudaryti heparine esantis pentasacharidas. Be to, heparinas pagreitina faktorių Xa ir IXa aktyvinimą. IXa faktorius, dalyvaujant Ca jonams (protrombinazės kompleksas), protrombiną verčia trombinu. Inaktyvinant Xa faktorių, heparinas nesudaro tokio pat komplekso.

Xa faktorių tiesiog inaktyvina heparino-ATIII kompleksas. Iš šių faktorių heparinui labiausiai jautrus trombinas, kuris katalizuoja fibrinogeno virtimą fibrinu.

Heparino ribotumas priklauso nuo jo savybės jungtis su plazmos proteinais ir en­dotelio ląstelėmis. Tai lemia labai sudėtingą heparino klirenso mechanizmą. Todėl antikoaguliacinis atsakas į fiksuotas heparino dozes yra labai nevienodas. Nuo šios hepa­rino savybės priklauso ir atsparumo heparinui reiškinys.

Heparinas taip pat menkai stabdo trombocitų funkciją. Silpnosioms heparino savybėms priklauso ir tai, kad antikoaguliacinį heparino poveikį gali neutralizuoti trombocitų faktorius 4, kuris atsipalaiduoja iš aktyvintų trombocitų.

Mažos molekulinės masės heparinai (MMMH) "peržengia" tėvo heparino ribotumą. MMMH gaunama iš heparino (jo molekulinė masė 15 000), skaldant jį į fragmentus, kurių molekulinė masė nuo 4000 iki 6500. Mažesnės nei 5400 masės heparino molekulės taip pat turi unikalųjį pentasacharidą kaip ir heparinas. Pentasacharidas ir čia įeina į kompleksą su ATIII ir trombinu, tačiau daug mažesniu santykiu nei heparino atveju, todėl jo savybė blokuoti trombiną yra redukuota.

Tačiau už tai mažos molekulės, sudarydamos kompleksą su ATIII, daug efekty­viau katalizuoja Xa inaktyvinimą. MMMH antifaktoriaus Xa santykis su antifaktoriumi IIa yra 4:1, o heparino šių antifaktorių santykis yra 1:1. Kitaip tariant, MMMH - daug veiksmingesnis Xa inhibitorius. MMMH yra atsparesnis aktyvintų trombocitų faktoriui 4. MMMH neturi tokias traukos kaip heparinas jungtis su plazmos ir tarp­ląsteliniais proteinais. Jo atsakas į fiksuotas dozes yra prognozuojamas.

MMMH pusinės eliminacijos periodas yra 2 - 4 kartus ilgesnis nei heparino. Kadangi MMMH išsiskiria per inkstus, pusinės eliminacijos periodas pailgėja, jeigu inkstų funkcija sutrikusi.

Giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos profilaktikai galima vartoti he­pariną, mažomis dozėmis: 5000 VV švirkščiama kas 12 val. į pilvo poodį.

Patyrimas rodo, kad prieš operaciją užtenka sušvirkšti vieną 5000 VV dozę į pilvo poodį 2 val. prieš prasidedant operacijai. Po operacijos švirkščiama 5000 VV kas 8 val. tačiau daugiau linkstama prie 12 val. pertraukų. Kai heparino skiriama tokiomis dozėmis, nereikalinga laboratorinė kontrolė. Tačiau skiriant hepariną kas 8 val., vis dėlto esti šioks toks kraujavimo pavojus.

Todėl smegenų, stuburo ir akių operacijų atvejais tokia profilaktika heparinu netaikoma.

Profilaktinis heparino efektyvumas yra daug mažesnis negu mažas molekuli­nės masės heparinų (MMMH).

MMMH itin tinka giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos profilak­tikai prieš operacijas ir po jų. Jų skiriama ligoniams, kuriuos ištiko smegenų in­farktas ar stuburo trauma. Ypač jie veiksmingi prieš proksimalinę giliųjų venų trom­bozę.

MMMH labai veiksmingi didelės rizikos ligoniams, kuriems daromos: planinės šlaunikaulio kaklelio operacijos, operacijos dėl šlaunikaulio lūžimo, didelės bendros chirurgijos operacijos, didžiosios kelio sąnario operacijos, taip pat, kuriuos ištiko stuburo trauma ar insultas. Visais šiais atvejais MMMH yra daug efektyvesnis giliųjų venų trombozės ir plau­čių erterijos embolijos profilaktikai nei mažos heparino dozės.

Mažos molekulinės masės heparinai

MMMH tinkamesni nei heparinas, nes:

  • Giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos trombembolijos riziką sumažina beveik 2 kartus daugiau nei heparinas.
  • Sumažina mirštamumą po bet kokių didelių chirurginių operacijų.
  • Skiriami prieš operaciją nesukelia kraujavimo.
  • Skiriant jį iškart po operacijos, kraujavimo į operacines žaizdas nebūna.
  • Kraujo krešumo kontrolės arba nereikia, arba retkarčiais užtenka APTT. 

MMMH dozavimas giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos profilaktikai 

Profilaktiškai dažniausiai pakanka vienos MMMH injekcijos į poodi. Kaip pavyzdį patei­kiame tinzaparino (Innohep) dozavimą.  

Paros dozė yra 50 TV anti Xa faktoriaus kg kūno masės per valandą.

Prieš bendros chirurgijos, ortopedines ir ginekologines operacijas švirkščiama į pilvo poodį:

0,35 ml 2 val. prieš operaciją šios talpos švirkštu, kai ligonis sveria mažiau nei 80 kg.

0,45 ml 2 val. prieš operaciją, kai ligonis sveria daugiau nei 80 kg.

Po operacijos ši dozė švirkščiama vieną kartą per dieną tol, kol ligonis pradeda vaikš­čioti.

Dekstranas

Sumažina plaučių arterijos embolijos riziką 4 - 5 kartus, bet menkai padeda išvengti
giliųjų venų trombozės.

Pavojai:

Anafilaksinis šokas

Širdies perkrovimas

Dekstranas nėštumo metu kontraindikuotinas. Jį galima vartoti tik tuomet, kai vaikas jau gimė (natūraliu būdu ar per cezario pjūvį). 

Antiagregantai

Aspirinas ir tiklopidinas 

Trombų susidaro, kai susiformuoja fibrinas ir kai jo sankaupų vietose „susiklijuoja" trombocitai (agregacija). Taigi tombocitų agregacija, be abejonės, skatina tolesnį trombo augimą. Todėl, manoma, kad vaistai, stabdantys agregaciją, gali būti svarbūs užkertant kelią trombų plitimui. Deja, daugiacentriai tyrimai, atlikti ligonimas po pilvo, planinių ir skubių ortopedinių operacijų, rodo nedidelį aspirino veiksmingumą sumažinant tromboembolinių komplikacijų. Daugiau galima tikėtis iš naujesnės kartos antiagregantų - tiklopidino ir klopidogrelio.

Gydymas antiagregantais sumažina plaučių arterijos embolijos riziką 3 kartus, kojų venų trombozės riziką - 1,5 karto. Šie duomenys gauti, duodant aspirino po 1000-1500 mg per dieną.  

Mechanoterapija

Terminas mechanoterapija mūsuose dar neprigijęs, todėl reikalingas paaiškinimo. Žinomos šios profilaktinės mechanoterapijos priemonės:

  • laipsniškai spaudžiančios (kompresinės) kojinės,
  • bintavimas elastiniu bintu,
  • pneumatinė kompresija limfapresu,
  • elektrinis blauzdos raumenų stimuliavimas,
  • protarpinė pėdos kompresija.

Spaudžiančius kojinės, bintavimas elastiniu bintu, pneumatinė kompresija tai ir yra kompresinės terapijos metodai.  

Kompresinės terapijos poveikis:

  1. Mažina veninio kraujo tūrį galūnėje.
  2. Didina veninio kraujo tekėjimo greitį.
  3. Greitina kapiliarinę kraujotaką.
  4. Mažina kapiliarų pralaidumą ir audinių edemą.
  5. Skatina limfokinezę.
  6. Didina grįžtamąją filtraciją iš audinių į kapiliarus.
  7. Aktyvina kraujo fibrinolizę.

Mechanoterapijos metodai veiksmingi didelės ir vidutinės rizikos ligoniams. Išskyrus elastines spaudžiamąsias kojines, kiti metodai dar nėra labai paplitę.

Mechaninis veiksnys yra labai svarbus operacijos metu. Mažas operacijos traumatiškumas, optimalus skysčių balansas, ankstyva ligonio mobilizacija - labai svarbūs profilaktikos elementai.

Visi šie kompresinės terapijos komponentai yra reikšmingi venų trombozės profilaktikai. Ypač svarbu tai, kad kompresinė terapija greitina kraujo tekėjimą venomis.

Kojos raumenų spaudimo stiprumas turi būti laipsniškas. Jeigu pėdos, čiurnos sąnario ir apatinio blauzdos trečdalio spaudimą prilyginsime 100%, tai blauzdos spaudimas bus 70%, šlaunies virš kelio -50%, viršutinio šlaunies trečdalio - 40%. Dabartinės spaudžiančiosios kojinės ir gaminamos, išlaikant tokią spaudimo proporciją. Bintuojant elastiniu bintu reikėtų stengtis nors apytiksliai išlaikyti nurodytą spaudimo stiprumą.

Pneumatinė kompresija atliekama specialiu aparatu. Jo pagrindinė dalis yra manžetė, į kurią telpa visa koja. Į manžetę pumpuojant orą, koja pradedama spausti nuo pėdos ir čiurnos sąnario, paskui aukštyn iki šlaunies.

Elastinės spaudžiančiosios kojinės yra patogios nėšcioms moterims. Jeigu nėščioji neturi kitų rizikos veiksnių, tai profilaktiškai pakanka šių kojinių, kurių spaudimas neviršija 20 mm Hg. Tačiau, jeigu esama dar papildomų rizikos veiksnių, tarkim, paviršinių venų varikozė, potrombozinis sindromas, nutukimas ir t.t., reikėtų raudoti gydomąsias spaudžiančiąsias kojines, kurių spaudimas nuo I (21,2 mm Hg) iki IV klasės (>60 mm Hg). Panašūs kompresinės profilaktinės terapijos principai taikomi ir prieš operacijas, ir po jų.

Pneumatinė kompresija ir elektrinis raumenų stimuliavimas profilaktiškai naudojami ne­judriems ligoniams, kuriems tenka ilgesnį laiką gulėti lovoje.  

Įvairių riziko grupių ligonių profilaktika


Profilaktika chirurgijoje ir ginekologijoje

Rizikos grupės

Maža rizika

Profilaktikos metodai:

  • Ankstyva ligonio mobilizacija,
  • Elastinės laipsniškai spaudžiančios kojinės,
  • Atitinkama hidratacija.


Vidutinė rizika

Profilaktikos metodai:

  • Mažos molekulinės masės heparinas (MMMH),
  • Heparinas mažomis dozėmis,
  • Elastinės laipsniškai spaudžiančiosios kojinės,
  • Dekstranas vieną arba dvi paras prieš operaciją,
  • Aspirinas arba jam artimi antiagregantai.

Populiariausias dabar profilaktikos metodas, taikomas šios rizikos grupės ligioniams - tai MMMH + elastinės laipsniškai spaudžiančios kojinės.

Didelė rizika

Profilaktikos metodai:

Tokios pat profilaktikos priemonės kaip ir vidutinės rizikos grupės pacientams - MMMH ir elastinės spaudžiančiosios kojinės.

Vidutinės ir didelės rizikos ligoniams gydymas dekstranu ir aspirinu nėra tin­kamo pasirinkimo metodai.

Šie abu vaistai profilaktiškai prieš giliųjų venų trombozę ir plaučių arterijos trombemboliją veikia silpnai.

Geriausia profilaktikos priemonė, padedanti išvengti giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos po ortopedinių operacijų, yra mažos molekulinės ma­sės heparinas (MMMH). Jo skiriama 2 val. prieš operaciją, paskui po operacijos kasdien vieną kartą per parą, kol ligonis pradės vaikščioti.

Jį galima derinti su mechanoterapija (elastinės laipsniškai spaudžiančios kojinės, pneu­matinė kompresija). Antiagregantai tik šiek tek sumažina giliųjų kojų venų trombozes grės­mę.

Regioninė anestezija (spinalinė arba epidurinė) - tai ne kontraindikacija te­rapijai heparinu mažomis dozėmis. Tačiau labiau čia tinka MMMH.

Bendrosios chirurgijos, urologinės ir ginekologinės operacijos

MMMH ne tik sumažina tromboembolinių komplikacijų dažnį po chirurginių operacijų, bet ir bendrą mirštamumą, ypač senyvų žmonių.

Heparinas, skiriant jo po 5000 VV kas 12val., taip pat vartojamas kaip profilaktinė priemonė, tačiau jis yra mažiau veiksmingas negu MMMH.  

Dekstranų infuzija gali būti taip pat veiksminga, jeigu nekyla širdies perkrovimo pavojus. Antiagregantai po operacijų patikimai sumažins tromboembolinių komplikacijų riziką tik, kai skiriama po 1000-1500 mg aspirino per dieną. Kompresinė terapija laikoma labai vertingu profilaktinės terapijos komponentu.

Veiksmingiausias profilaktinio gydymo derinys - tai heparinas arba MMMH ir kompresinė terapija.

Neurochirurgija

Čia labai svarbi kompresinė terapija, naudojant elastines spaudžiamąsias kojines ir pneumatinę kompresiją.

MMMH neurochirurgijoje yra laikomas saugiu; to negalima pasakyti apie hepariną.  

Klubo sąnario endoprotezavimas

Pagrindinė profilaktikos piremonė yra MMMH. Jis čia tinkamesnis už hepariną, kurio prieš operaciją ir po jos negalima skirti daugiau kaip 5000 VV kas 12 val. Tokia heparino dozė nepakankamai patikimai apsaugo nuo giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos. Jei jo skiriama daugiau, kyla kraujavimo pavojus.

Minimalios geriamų antikoaguliantų dozės čia neveiksmingos. Skiriant šių antikoaguliantų iki reikiamo INR lygio (2,0 - 3,0), susiduriame su hipokoaguliacijos kontrolės sudėtingumu.

Dekstrano infuzija yra abejotino profilaktinio veiksmingumo ir susijusi su širdies perkrovimu.

Elastinių laipsniškai spaudžiančių kojinių naudojimas yra gera profilaktikos priemonė.  

MMMH ir mažų dozių heparinas nedidina spinalinės hematomos pavojaus.

Kelio sąnario protezavimas

Elastinės laipsniškos spaudžiančios kojinės, pneumatinė kompresija ir MMMH - tai pagrindinės profilaktikos priemonės.

Profilaktiškai gydyti heparinais ir kompresinės terapijos metodais turi būti pradėta prieš ortopedinę operaciją ir tęsiama mažiausiai 7 dienas, kol ligonis pradės gerai judėti, ir jį bus galima gydyti ambulatoriškai.

Spinalinė anestezija, atliekant klubo ir kelio sąnario protezavimo operacijas, sumažina giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos tromboembolijos pavojų.

Skubios ortopedinės operacijos

Profilaktika taikoma tokia pat, kaip ir planinės ortopedinės operacijos atveju. Heparino turi būti skiriama tuoj pat, kai paaiškėja diagnozė.  

Reikėtų atsiminti, kad lužusio šlaunikaulio kaklelio osteosintezė yra labai pavojinga operacija giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos tromboembolijos požiūriu. Tuomet be MMMH itin svarbi ir kompresinė terapija.

Bendrosios chirurgijos ir urologijos srityse nurodytos profilaktikos priemonės naudojamos tik vidutinės ir didelės rizikos pacientams.  

Nėštumas

Plaučių arterijos embolija nėštumo metu ir po gimdymo vyksta 5,5 karto dažniau nei  ne nėščioms moterims.

Negydant antikoaguliantais nėščiųjų, kurios serga kojų giliųjų venų tromboze, plau­čių arterijos embolija įvyksta 24% atvejų.  

Cezario pjūvis moteriai, turinčiai rizikos veiksnį, 9 kartus padidina trombembolijos grėsmę.  

Nėštumo nutraukimas moteriai, kuri yra anksčiau turėjusi giliųjų venų trombozę, labai padidina plaučių arterijos embolijos pavojų.  

Dauguma plaučių arterijos embolijų įvyksta pirmąją savaitę, išrašius gimdyvę iš ligoninės.  

Kai yra buvusi giliųjų venų trombozė, plaučių arterijos embolija, randami trombofilijos veiksniai (didelės rizikos grupė), o moteris vyresnė nei 35 m. arba nutukusi, antikoaguliantų terapiją ir elastines spaudžiančiąsias kojines privalo naudoti viso nėštumo metu. Patartinos mažos heparino dozės arba MMMH.  

Heparino 5000 VV švirkščiama į pilvo poodį kas 12 val. MMMH švirkščiama į pilvo poodį vieną kartą per parą. Toks profilaktikos būdas taikomas visą pirmąjį nėštumo trimestrą.

Nei heparinas, nei MMMH neprasiskverbia pro placentą ir nekenkia vaisiui.

Geriami antikoaguliantai kontraindikuotini pirmuoju nėštumo trimestru dėl galimų embriopatijų.

Antruoju trimestru geriamų antikoaguliantų galima skirti, jeigu yra kontraindikacijų he­parinui.

Tačiau reikia turėti galvoje, kad antrąjį trimestrą geriami antikoaguliantai kartais sukelia motinos/vaisiaus kraujavimus. Todėl šiuo periodu geriausiai tinka MMMH.  

Prieš cezario pjūvį būtina profilaktika, jeigu anksčiau buvo giliųjų venų trombozė ar plaučių arterijos embolija, arba yra nustatyta trombofilija moterims, vyresnėms nei 35 metų, taip pat nutukusioms moterims. Tuomet skiriamos mažos heparino dozės arba MMMH + kompresinė terapija.

Po gimdymo, jeigu yra minėtų rizikos veiksnių, antikoaguliantų dar skiriama 6 savaites.  

Ar mažos aspirino dozės profilaktiškai veiksmingos nėščiosioms, nežinoma.

Dekstrano vartojimas nėščiosioms yra kontraindikuotinas dėl galimų anafilaksinių reakcijų. Šį vaistą galima pradėti vartoti, kai vaikas jau gimęs.

Kontraceptinius vaistus, turinčius estrogenų, reikia liautis vartoti 6 savaites prieš gine­kologinę operaciją. Tačiau, jeigu šie vaistai dėl kokių nors priežasčių buvo vartojami, prieš bet kokią didesnę chirurginę, urologinę ar ginekologinę operaciją turi būti atliekama profilak­tinė terapija heparinais (heparinu arba MMMH).

Substitucinė hormonų terapija paprastai taikoma moterims, kurios turi kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, esti vyresnio amžiaus. Todėl moterims, vartojančioms substitucinius hormonus, prieš didesnes operacijas patariama heparinų terapija (mažos heparino dozės arba MMMH).

Terapiniai ligoniai

Ūmus miokardo infarktas

Giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos pavojų mažina:

heparinas, MMMH,

aspirinas arba kiti antiagregantai,

geriami antikoaguliantai.

Tiems ligoniams, kuriems gali prasideti kraujavimas, tinka tik kompresine terapija.

Smegenų infarktas (insultas)

Giliųjų venų trombozės ir plaučių arterijos embolijos pavojų mažina:

heparinas mažomis dozėmis ir MMMH,

kompresinė terapija.

Gydymas 

Giliųjų venų trombozės gydymo principai

Giliųjų venų trombozės gydymo tikslas - sustabdyti trombo augimą, jo plitimą giliųjų venų sistemoje, skatinti fibrinolizę. Pavyzdžiui, dabartiniai gydymo metodai yra labai veiks­mingi, neleidžiant trombozei plisti iš blauzdos venų į pakinklio ir šlaunies venas. Kitas gydy­mo tikslas - neleisti susidaryti trombams, kurie gali virsti embolais ir sukelti plaučių arteri­jos emboliją.

1. Gydymas antikoaguliantais

Heparinas, mažos molekulinės masės heparinas (MMMH) ir po jų sekantis il­galaikis gydymas geriamais antikoaguliantais yra geriausias ir patikrintas giliųjų venų trombozės gydymo metodas.

Antikoaguliantų terapija, tęsiama savaitėmis ir mėnesiais po ūmios trombo­zės, turi tikslą užkirsti kelią potromboziniam sindromui ir jo komplikacijoms.  

Pirmiausia į veną švirkščiama 5000 VV heparino (boliusas). Gydymas tęsiamas hepari­no infuzija 1400 VV per valandą arba apie 17 500 VV šio vaisto švirkščiama į pilvo poodį du kartus per parą.

Heparino kiekį galima apskaičiuoti ir pagal ligonio masę: pirmąją dozę į veną turi suda­ryti 80 VV kg kūno masės (dažniausiai 5000 VV), o infuzuojamo heparino kiekis turi būti 18 VV/kg per valandą. Kadangi hipokoaguliacinis atsakas į hepariną nepriklauso nuo kūno masės, tai kai kuriems ligoniams infuzuojamo heparino paros dozė siekia 45 000-50 000 VV. APTT turi būti padarytas po 6 val. nuo pirmosios heparino injekcijos, paskui - vieną kartą per dieną. Tačiau sunkesnio ligonio atsparumas (rezistentiškumas) heparinui neretai esti didesnis. Todėl APTT verta daryti dažniau. APTT turi būti didesnis 1,5-2,5 kartus, negu tos gydymo neretai esti didesnis. Todėl APTT verta daryti dažniau. APTT turi būti didesnis 1,5-2,5 kartus, negu tos gydymo įstaigos APTT kontrolinė vertė (dažniausiai apie 30 sek).

Nustatyta, kad 4-5 dienų heparino kurso pakanka visais giliųjų venų trombo­zės atvejais, išskyrus iliofemoralinę trombozę ir plaučių arterijos trombemboliją. Iliofemoralinei trombozei gydyti heparino kursas turi būti ne trumpesnis kaip 7 dienos.

Tiek heparino infuzija, tiek ir poodinės jo injekcijos yra vienodai saugios ir veiksmingos. Mažesnės nei 15 000 VV poodinės dozės daugeliui ligonių turi nepakankamą antikoaguliacinį poveikį. Nustatyta, kad heparinas, švirkščiamas į poodį, yra veiksmingas, kai jo dozė nemažesnė kaip 17 500 VV. Tai orientacinė dozė.  

Paprastai heparino injekcijų į poodį dozė parenkama pagal APTT vertę, kuri turi būti 1,5-2,5 karto didesnė už kontrolinę.

Kai esti šokas arba širdies veiklos nepakankamumas, hepariną į poodį dozuoti sunku, nes jo rezorbcija iš blogai perfuzuojamų audinių vyksta iš lėto.

Mažos molekulinės masės heparinai (MMMH) yra nė kiek nemažiau veiksmin­gi negu parinktos pagal APTT heparino dozės, skiriamos infuzijos arba poodinių injekcijų būdu.

Hipokoaguliacinis MMMH poveikis arba Xa aktyvumas labai tiksliai koreliuoja su kūno mase. Ši farmakokinetinė MMMH savybė yra svarbi tuo, kad MMMH galima sušvirkšti vieną arba du kartus per parą, o laboratorinė kontrolė tuomet nebūtina. Įvairių MMMH gydomosios dozes šiek tiek skiriasi. 

Generinis pavadinimas Komercinis pavadinimas Dozavimas
Tinzaparinas Innohep 175 anti Xa vienetų/kg 1x
Nadroparinas Fraxiparine 0,6ml 2x
Certoparinas Troparin 8000 anti Xa vienetu/kg 2x

 Visų šių vaistų švirkščiama į pilvo poodį.

Tinzaparinas (Innohep) dozuojamas taip:

Kūno masė kg 30 35 40 45 50 55 60
Dozė ml 0,25 0,30 0,35 0,40 0,45 0,50 0,55
Kūno masė kg 65 70 75 80 85 90 95
Dozė ml 0,55 0,60 0,65 0,70 0,75 0,80 0,85
 
Tinzaparino (Innohep) buteliukuose yra po 2 ml-10000 anti-Xa TV/ml. Atidarius bute­liuką, reikia suvartoti per 14 dienų. Šiuo preparatu gydoma mažiausiai 6 dienas.

Labai gera MMMH rezorbcija lemia puikų jo hipokoaguliacinį poveikį ir nerei­kalauja laboratorinių tyrimų, išskyrus trombocitų skaičiaus stebėjimą. Dalį ser­gančiųjų giliųjų venų tromboze MMMH galima gydyti namuose, nekontroliuojant APTT. MMMH daug rečiau sukelia nuo heparino priklausomą trombocitopeniją ir osteoporozę.

Geriamų antikoaguliantų (vitamino K inhibitorių) galima skirti jau pirmąją die­ną kartu su heparinu, geriausiai praėjus 24 val. po infuzijos arba pirmosios poodi­nės injekcijos. Heparino skiriama 5 dienas. Juo gydyti baigiama, kai INR pasiekia 2,0-3,0. Geriamų antikoaguliantų sergantiesiems giliųjų venų tromboze turi būti duodama 3-6 mėn.

Jeigu geriamų antikoaguliantų vartojimui esti kontraindikacijų, tai po 5 d. he­parino kurso toliau gydoma MMMH.

2. Trombolizinė terapija

Trombolizinė terapija labai sumažina plaučių arterijos embolijos ir potrombozinio sindromo grėsmę.

Trombolizinė terapija daug efektyviau padeda išsaugoti venų vožtuvus nei gy­dymas heparinu. Gydant iliofemoralinę trombozę, trombolizinių medžiagų dažniau­siai skiriama intraveniniu sisteminiu būdu, bet ir selektyvus vartojimas šiuo atveju yra racionalus. Tuomet trombolizinės medžiagos leidžiama per kateterį tiesiai į trombą. Sisteminei trombolizei naudojamasi šia dozavimo schema:

Urokinazė

Smūginė dozė: 4 400 VV/kg sušvirkščiama į veną per keletą minučių. Palaikomoji dozė: 4 400 VV kg/val. Trukmė -12 val.

Streptokinazė

Smūginė dozė: 250 000 VV sušvirkščiama per 30 min.

Palaikomoji dozė: 100 000 VV/val., trukmė - 24 val.

r-audinių plazminogeno aktivatorius (r-tPA) - 100 mg suleidžiama į veną per 2- 7 val.

3. Venų trombektomija

Venų trombektomija daroma tuomet, kai esama kontraindikacijų trombolizei. Atlikus trom­bektomiją, patariama padaryti arterinę-veninę fistulę, kad venoje, kurioje pašalintas trom­bas, kraujas tekėtų greičiau, sumažindamas retrombozės galimybę.

Venų trombektomija reikėtų padaryti ne vėliau, kaip po 7 dienų nuo trombozės pradžios.

Venų trombektomija padeda daug geriau išsaugoti vožtuvus nei gydymas he­parinu.

Po trombektomijos gera blauzdos venų veikla užkerta kelią potrombozinio sin­dromo atsiradimui.

Daugelyje klinikų indikacija trombektomijai yra phlegmasia coerulea dolens.

4. Apatinės tuščiosios venos (v. cava inferior) filtrai

Pagrindinės indikacijos šios venos filtrui yra nepakankamas antikoaguliantų poveikis: kartojasi plaučių arterijos embolija, plečiasi trombozė veninėje sistemoje, yra flotuojančių trombų apatinėje tuščiojoje, klubinėse ir kojų venose.

Kartais apatinės tuščiosios venos filtrai įdedami ligoniams iš karto po plaučių arterijos embolektomijos, kai yra didelis tolimesnės kojų giliųjų venų trombozės pavojus ir kontrain­dikacijų gydymui antikoaguliantais.

Indikacija filtrui gali būti ir kraujavimas, prasidėjęs dėl antikoaguliantų. Filtrai indikuotini ir tuomet, kai antikoaguliantų negalima duoti dėl kraujavimo pavojaus, pvz., sergant skran­džio arba dvylikapirštės žarnos opalige, po neseniai atliktos intrakranialinės operacijos, kai yra trombocitopenija ir t.t.

Nėščiosios gilųjų venų trombozės gydymas


Heparinas

Heparinas vaisiui nekenkia. Kadangi jis pro placentą neprasiskverbia, tai vaisiui negre­sia ir kraujavimo pavojus.

Vitamino K inhibitoriai (genami antikoaguliantai) yra pavojingi, ypač 6-12 nėštumo sa­vaitę, todėl nerekomenduojami. Jeigu esti kontraindikacijų heparinui, tai geriamus antikoa­guliantus galima vartoti antruoju nėštumo trimestru ir trečiojo trimestro pradžioje.

Heparino terapija pradedama intravenine 5000 VV injekcija ir tęsiama švirkščiant jo 32 000 VV per parą. APTT turi viršyti kontrolinę vertę 1,8-2,5 karto. Tokia dozė skiriama 5-7 dienas. APTT privalu tikrinti 3 kartus per savaitę, vėliau - vieną kartą per savaitę. APTT turi išlikti terapinio poveikio ribose -1,8-2,5 karto viršyti kontrolinį laiką. Taip heparinu turi būti gydoma dar 4-6 savaites po gimdymo. Vėliau skiriama geriamų antikoaguliantų.

Jeigu moteris, prieš jai pastojant, buvo gydoma geriamais antikoaguliantais, tai juos vartoti reikia baigti, kai tik nėštumas nustatomas. Tuomet reikia pereiti prie poodinių hepari­no injekcijų kas 12 val., palaikant APTT terapinio poveikio ribose (1,5-2,5 karto turi viršyti kontrolinę vertę).

Nėščiosioms, kurios anksčiau sirgo giliųjų venų tromboze arba turėjo plaučių arterijos emboliją, švirkščiama heparino po 5000 VV į pilvo poodį kas 12 val. arba mažos molekulinės masės heparino (MMMH) vieną kartą per dieną. Kas 3-4 savaites turėtų būti atliekamas dvigubas giliųjų venų skenavimas.

Jeigu nėščioji gauna heparino po 5000 VV kas 12 val., jį būtina baigti vartoti atsiradus gimdymo veiklai. Heparino vėl galima skirti, kai pagimdžius nustojama kraujuoti.

Jeigu prieš gimdymą buvo skiriama heparino terapinėmis dozėmis (APTT 1,5-2,5 karto viršijo kontrolinę vertę), jį reikia liautis vartoti 24 val. prieš gimdymą. Po gimdymo heparino skiriama 4-5 dienas ir iškart pradedama gydyti geriamais antikoaguliantais. Hepariną bai­giama vartoti, kai INR siekia 2,0-3,0.

Geriamų antikoaguliantų (orfarino) galima duoti maitinančiai krūtimi motinai, nes
kūdikiui jie nepavojingi.

Mažos molekulinės masės heparinai (MMMH)

MMMH labai supaprastina nėščiosios giliųjų venų trombozės gydymą. MMMH neprasiskverbia pro placentą, todėl gali būti vartojamas viso nėštumo metu. Jo hipokoaguliacinis atsakas yra lengvai prognozuojamas. MMMH pusinės elimina­cijos periodas ilgesnis nei heparino, todėl užtenka vienos arba dviejų injekcijų per parą, atsižvelgiant į tai, kokio MMMH preparato duodama.  

Gydant nėščiosios giliųjų venų trombozę, po heparino injekcijos į veną ir 5-7 dienų gydymo terapinėmis heparino dozėmis galima pereiti prie MMMH.  

MMMH galima pradėti vartoti ir iš karto po heparino injekcijos, skirti iki pat gimdymo, nenustojant jo vartoti ir gimdymo metu. Po gimdymo jis gali būti toliau vartojamas keletą savaičių, vėliau pereinant prie geriamų antikoaguliantų.

Jeigu geriamiems antikoaguliantams yra kokių nors kontraindikacijų, MMMH gali būti vartojami ir toliau.

Tolesnis koų giliųjų venų trombozėes gydymas


Antikoaguliantai. Kompresinė terapija. Mikrocirkuliaciją gerinantys vaistai

Ligonį išrasius iš ligoninės, laikomasi šios gydymo schemos:

Antikoaguliantai

Švirkščiama MMMH į pilvo poodį vieną kartą per dieną arba pereinama prie vitamino K inhibitorių - geriamų antikoaguliantų.

MMMH galima vartoti vieną mėnesį ir ilgiau, jeigu yra kontraindikacijų geriamiems vaistams. Geriamų antikoaguliantų skiriama iki 6 mėn (INR 2,0-3,0).

Kompresinė terapija

Ši terapija tęsiama iki 2 metų nuo ūmios giliųjų venų trombozės, kaip limfostazės ir trofinės opos profilaktika.

Kompresinės terapijos būdus galima keisti. Nuo bintavimo kompresiniu bintu galima pereiti prie spaudžiamųjų kojinių. Kol kas nėra įrodyta, ar būtina kompresinė visos kojos kojinė, ar jos užtenka iki kelio.

Jeigu į gydytoją kreipėsi ligonis, turintis potrombozinio sindromo komplikacijų limfedemą, odos sukietėjimą, blauzdos opą - gydoma žemiau nurodytomis priemonėmis, t.y. kompresinė terapija, mikrocirkuliaciją gerinančiais ir vietiškai vekiančiais vaistais.

Mikrocirkuliaciją gerinantys vaistai

Tik pradėjus ligoniui vaikščioti, reikia pradėti kompresinę terapiją. Mikrocirkuliaciją geri­nantys vaistai sumažina edemą, kuri vaikštant dėl padidėjusio kapiliarų pralaidumo papras­tai išryškėja.

Gydymas mikrocirkuliaciją gerinančiais vaistais neturi trukti mažiau kaip mėne­sį. Dvejų metų laikotarpiu patartina šių vaistų kursus kartoti keletą kartų.

Jeigu gresia trofinė opa ar ji jau susidarė, gydoma kompleksiniu būdu. Skiriama:

  • KOMPRESINĖ TERAPIJA (CINKO-ŽELATINOS TVARSTIS).
  • MIKROCIRKULIACIJĄ GERINANTYS VAISTAI.
  • BLAUZDOS OPA vietiškai gydoma šiais vaistais:
  1. antialerginiais (prieš egzemą),
  2. antibakteriniais,
  3. fermentais ir granuliacijas skatinančiais.

Ligonius reikia tirti kraujagyslių chirurgijos skyriuje, atliekant dvigubą skenavimą ir flebografiją.

Specializuotame skyriuje turėtų būti išaiškinta galimybė atlikti VENOSTAZĘ MAŽINANČIAS OPERACIJAS.  

Šaltinis: V. Triponis "Giliųjų kojų venų trombozė"

Updated 22 rugpjūčio 2012